VANDENVARDŽIŲ KAITA ŠIAULIŲ KRAŠTO KARTOGRAFINIUOSE KŪRINIUOSE

Abstract

Vietovardžių kilmÄ— siekia labai senus ikiistorinius laikus, taÄiau vietovardžių raÅ¡yba ir Å¡iuo laiku yra aktuali. Skirtingų kalbų vartojimas (raÅ¡yba ir tarimas) paveikÄ— geografinių pavadinimų transkripcijÄ…, o tai prisidÄ—jo prie žemÄ—lapių turinio iÅ¡kraipymo ir tikrovÄ—s neatitikimo. Lietuvos žemÄ—lapiai buvo sudarinÄ—jami įvairiomis kalbomis – rusų, vokieÄių, lenkų ir kt. Kiekviena iÅ¡ Å¡ių kalbų skirtingai darÄ— įtakÄ… vietovardžiams, nes vieni buvo iÅ¡versti pagal reikÅ¡mÄ™, kiti orientuojami į vietovardžio skambesį ir kt. Straipsnyje nagrinÄ—jamas vieno iÅ¡ pirmųjų lietuviÅ¡kų vietovardžių teikÄ—jo Juozo Tumo – Vaižganto „Kauno gubernijos vietovardžių sÄ…raÅ¡as“, kuris 1904 metais publikuotas Amerikoje.
Straipsnyje apsiribota Kurtuvėnų ir Pakapės apylinkų žemėlapių hidronimų palyginimu su šiandieniniais ežerų ir upių pavadinimais bei hidronimų kaita kartografiniuose kūriniuose.
Senieji vandenvardžiai (didesnių upių, ežerų pavadinimai) yra ilgaamžiai, ankÅ¡Äiau ar vÄ—liau patekÄ™ į kraÅ¡to valdymo dokumentus. Daugelis upelių praradÄ™ savo pirminÄ™ iÅ¡vaizdÄ…, virto iÅ¡tiesintais kanalais, taip tapdami bevardžiais. Smulkieji vandenvardžiai (mažų upelių, ežerų, tvenkinių pavadinimai), vartojami tik vieno kaimo bendruomenÄ—s ir tik jai težinomi, dažnai gimsta ir mirÅ¡ta kartu su vienos ar kelių kartų žmonÄ—mis. Smulkieji vandenvardžiai įdomÅ«s, kaip praeityje gyvenusių žmonių dvasinio turto, jų praeities atspindys.
Pagrindinis darbo metodas – analitinis aprašomasis, atliktas tyrinėjant kartografinius kūrinius, istorinius dokumentus ir mokslinę literatūrą. Kartografinei Kurtuvėnų ir Pakapės apylinkių analizei atlikti naudoti įvairių laikotarpių topografiniai žemėlapiai ir Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro (UETK) duomenys.